prier pour hankness
<…>
-Labas rytas.
-Kas tau na*uj yra?
<…>
Tuez-moi pendant que je dors. Michal Plhal fotografie. Cheque, please!
via cumingsoon.
vartant de presse
Dvylika minučių. Ir gal pasibaigs. Savaitgalinė kempinė apie viską. Kai sugerinėji, nelieka vietos galvojimui, todėl susidraugauji su pasimetimu. Kaip visu žaviu naivumu per erogeniką drąskančią paauglystę.
Turbūt norėtųsi rėkti, kad multitaskinti yra blogai – aibė šnipšto ir trys metrai velnių rašymo. Kita vertus, galbūt multitaskinti nemoku? Galbūt čia kažkokia fazė, kai nutinka stuksenimas galvoj apie susikoncentravimus. Į kažką. Nes į ką nors baisu.
Nepiktos, bet paranojos, neskaudžios bet isterijos. Tik nežinau ar multitaskas neatšipino sensorikos – nieko keista, kad galiu imti ir nebesuprasti ar suprantu. O gal per daug užduodu klausimų? Juk filosofiškai į šoną numestos grandinės ir turėtų būti žavios tuo, kad esi, ne klausi.
O žavumai veikiausiai pasibaigia ten, kur atvirumai išeina parūkyti. Tiek tokie aštrūs ir nenuglostyti. Tuomet įsisuki į koketišką abejonės, įtampos ir prielaidos būrį. Tiesa, šią nenurungiamą kompaniją karts nuo karto papildo asmeninio moody lounge primadona interpretacija. Ir taip kiekvienas su savo.
Skirtingos kompanijos, skirtingi ir žodžiai. Todėl ant stalo atsiradus buteliui turinio dėmesį patraukiančia temos etikete, apsireiškia vakaro primadona, o abejonė, įtampa ir prielaida atviru pasidavimo intymumu dirgina tavo, principe turinčių protauti, vingių erogeniką.Vargu bau ar tuomet tikrai prisiminsi bičiulius supratimą, apsvarstymą ir romumą nikotinu tvaikstančiame nemadingam pusrūsyje, lošiančius pokerį iš sėkmės žetonų.
Pokeris su bičiuliais esminės intrigos nesukurs. Ten ramu, o ir pralošti neskauda – anksčiau ar vėliau visuomet atsiloši. Ir dažniausiai didesnėm sumom. Juk taktikos perkandamos, ar ne? O nuginkluojanti intriga gi pakerta kelius kaip baltos dvidešimties minučių laimės kvapas. Sunku gi ginčytis, kad tamsesniuose ar šviesesniuose ego kampeliuose liepsnoja įgeidis gyventi žurnalo viršelyje. Ten viskas, ką matai nepriekaištinga. Tiek ir užtenka, klausimų opijaus namuose niekas neužduoda.
Natūralu, kad kiekvienas vyksmas turi ir kulminaciją. Isterijos ejakuliacija ir dramos orgazmu vainikuoji savo išgąstingą seksą su primadona interpretacija – visas kūnas dreba nežinojimo konvulsijom, nes kiekvienas tavo kartas su ja – unikalus ir galbūt pražūtingas.
Esi vakaro mecenatas apmokantis sąskaitas iš nervų ir emocijų holdingo bankų – koketes, primadoną ir savo nusipirktą orgiją turėsi tiek, už kiek sumokėsi. Galiausiai teks grįžt pas bičiulius prie pokerio stalo, atsilošti žetonus, kuriuos iškeitęs į pinigus grįši į savo opijaus namus. Kur vėl jausies saugus tikriausiai. Nes viskas bus tavo. Juk kiekvieno nagai riesti į save. Altruizmas visgi skamba labai lizdeikiškai.
Nutinka ir taip, kad pokerio kompanionai pakyla iš nikotinu tvaikstančio nemadingo pusrūsio – veikiausiai kuriam laikui spjauna į tave pavargę nuo nusipirktų kompanionių kvepalų tvaiko. Bet argi tai bėda? Susirandi naują rūsį, kuris iš pradžių regisi ne toks jau ir pritemęs, hipnotizuojančiai persmelktas smilkalais ir apstatytas madingais krėslais. Sukvieti senuosius bičiulius naujai pokerio partijai ir atrodo viskas po senovei. Tačiau naujas rūsys nauji ir dialogai. Atrodo viskas taip pat, tačiau ir kitaip.
Esminiai procesai ir vyksmų scenarijai lieka. Keičias tik epizodų apipavidalinimas.
Daug eilučiu apie kažką. Nes jau trisdešimt dvi minutes turėtų testis pasibaigusios savaitgalio kempinės laimė. Bet rytojus turbūt prasideda tik tada, kai atbundi po vegetuojančio miego. Tikriausiai dar ne laikas. Nes vis dar nespalvota savijauta. Diletantiška fizinio skausmo akimirka, įsupta į pasiaiškinimų sau ir scenarijų į aplink šilką ir įsivaizduoju, kad atkutau.
Labanakt.
Via Winzor.
№ 30303: traškantys tribiutai
Fjūžndžiaz dienos apie ego reigis į pabaigą: išsilygino ritmas, o emocinės improvizacijos apie improvizacijas pametus bet kokio plauko pagalvojimus kaip kokius gerklę veržiančius kanonus niveliuojasi. Su visiškai sintetiniu ir giliu dub apie individualumą. Apie ką aš čia?.. Apie save kaip savo originator, innovator ir elevator. Kažkaip nesąmoningai žymiu egotechnosausio pradžią emocinių pašalpų akordais ir jaučiu kaip pamažėl matau ir tai, kas aplink. Traškesių ir aptrintų tribiutų poreikiai.
Lindsay Lohan iš Yu-Tsai. Tribiutas į Merilyn.
kostiumuoti penktadieniai: rytas po
Bang. Labas rytas. Tikriau toks, kai bandai susigaudyti kas, kur ir kaip aplink tave. Ketvirtadienio naktynės su kostiumuotaja la familia ir suvokiu, jog penktadienio kontora suveltais griežtaisiai kirpimais įsikuria mano penthause. Šiek tiek saulės kiek erzina baikščias akis, o visuotinis prabudinėjimas kūnu primena apie įsisukusią naktį. I tell you love, sister, it’s just a kiss away.
Penktadienis toli gražu ne apie darbus: neskustos barzdos vangiai nusitempinėja kaklaraiščius, kuriais gerkles sukaustė įsisiautėję lūpdažiai, na o griežto kirpimo, kad ir lengvos, palaidinės be jokios gėdos vargu bau ar slepia ką ant dar tik bundančių pečių. Kūnas kiek dilgčioja, nejučiom dantyse atsiduria lūpa, raumenys pamažėl įsitempia. Nubusti ir nesustoti. Bundam, nors ir nemiegojom. Šiandieną jauku.
Mila Kunis ir Justin Timberlake: Elle Magazine, 2011 Rugpjūtis.
Rytoj skrisim, šiandiem būnam. Būnam čia ir dabar. Penktadienio kontora įprastus kostiumus keičia griežtai sukirptu vakariniu garderobu: šiandieną, kai dešimtis keičia dešimtį plyštančiomis simpatijomis netildami beriame sveikinimus bičiulei, o ir neretai kolegei, panelei tin.dir. Būk!*
Taip! Penktadienis nesustoja nuo pat ryto – vakariniai kostiumai ir nesusilaikymų nėriniai kažko atkemšamo ir putojančio fone visą šiandieną įsuka apie naktį. Nesuvaržomi jie ir nesuvaržytos jos šiąnakt vienaip ar kitaip varžys vieni kitus: kai kūną surakina linkstantys keliai ir aimana užstrigusi gerklėj. Eat me. Blow you.
Naktinės metų dūzgės.
Réka Ebergényi iš Gregory Derkenne – Citizen K, Ruduo 2011 ir Giampaolo Sgura Milano portfolio: Men in Italy.
