pasišnekėjimai į sieną
Pašnekesiai be dedikacijų ir bebalsės monopjėsės į lubas ir sienas. Buvo, kažkas su koše galvoje pasakė, kad nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti. O ir kardinalumų čia ieškoti nereikia – details makes the difference, tad nieko nuostabaus, kad pasikeitus joms, pasikeičia ir.. kažkas. Matyt.
Savotiškas dejavu, tik šiandien tu jau kitam vaidmeny: pagrindinį vaidmenį režisieriai atidavė jaunesniems ir progresyvesniems, o tave, su patirtim, pastato į antraplanį. O pagrindinio antraplanio nebūna – jie visuomet yra du. Kad intrigos pjeseje daugiau liktų. Aktorių kartomis ir vaidmenų pozicijos keičiasi.
Senuosius primarijus ir primadonas užplūsta melancholija pasikeitus vaidmenims: matai kaip jaunieji atranda primuosius vaidmens kartus scenoje ir stebi. Nieko nuostabaus ir tai, kad lygini. Kaip stovėjai toje pačioje prožektoriaus nušviestam scenos vidury ir žydėjai savo nepriekaištingomis eilutėmis. O dabar kiti. Tik tu kažkurio senesnio aktoriaus kampe stebi viską savo nedegančiomis eilutėmis. Kaip kiti atranda tavo pirmuosius kartus. Sako, gyvenimas.
Someone allways has to suck.
